Mūsu gyvenime šioje piligrimų žemėje mums yra padovanota dar viena Gavėnia. Tai yra Viešpaties duotas laikas ištaisyti savo praeities nuodėmingus kelius savo gyvenime gilesne malda, pasninku , atgaila ir aukomis. Kontroliuodami savo kūno aistras, mes galime išlaisvinti kūną gilesnei maldai. Susilaikydami nuo maisto maes galime atidėti maistą ar pinigus, kad atiduotume juos vargstantiems ir tiems kam to reikia. Bažnyčia neverčia mūsų atlikti šių dvasinių pratybų, bet tai yra skirta tam, kad atnaujintų mūsų santykį su Dievu ir savo artimu. Tai savęs atsižadėjimo ir atsinaujinimo metas. Mes galime susilaikyti ne tik nuo meisto, bet taip pat ir nuo televizijos serialų, tuščių kalbų ir apkalbų, kitų teisimo, melo, atsidavimo geidulingoms aistroms… Mūsų pasninkas parodo mūsų apsisprendimą „mirties darbų , kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui (plg. Žyd 9, 14).
Senajame ir Naujajame Testamentuose matome pasninko ir maldos pavyzdžių, kai žmonė suvokia savo nuodėmes prieš Dievą arba kai jiems reikia vedimo ir jėgos iš Dievo. 40 pasninko ir maldos dienų primena mums 40 potvynio dienų Nojaus laiku (Per 17), 40 Izraelitų klajonių dykumoje metų pakeliui į Pažadėtąją žemę (Iš), 40 Mozės dienų praleistų ant kalno su Dievu (Iš 34, 28), karaliaus Dovydo 40 metų karaliavimas, 40 pranašo Elijo dienų kelionėje pakeliui į Horebo kalną (1Kar 19), 40 Ninevės žmonių atgailos ir pasninko dienų (Jon 3, 4 – 10), ir Jėzaus 40 maldos ir pasnnko dienų dykumoje (Mt4, 1 – 10). Tik tada mums tai bus naudinga, jei kiekvieną dieną skirsime truputėlį laiko apmąstant skaityti Šventąjį raštą, kad suvoktume šių įvykiš svarbą.
Dievas atleidžia mums mūsų nežinojimą, „bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur God reikia atsiversti“ (Apd 17, 30). „Tiems, kurie daro atgailą, jis leidžia grįžti ir drąsina tuos, kurie yra netekę vilties“ (Sir 17, 24). Rytų Katalikų bažnyčiose, mišių liturgija baigiasi šiais žodžiais: „Mes nežinome ar vėl susirinksime į Mišių šventimą“. Taip, mūsų gyvenimas yra trapus ir neapibrėžtas. Bet kurią akimirką mus gali partrenkti automobilis, būti paralyžiuoti ar ištikti širdies smūgis…; ir taip atsiveria durys prieš mums atsisveikinant su šiuo žemiškuosju gyvenimu. Nepamirškime tiesos, kad gyvename laikų pabaigoje; kaip ‚apreiškimo metu‘Motina Marija apreiškė Fatimos regėtojai, seseriai Liucijai. Dievas dėl savo gerumo, mums suteikia dar vieną kartą malonės metą, kad pataisytume žalą ir skausmą savo gyvenimuose ir atkurtume savo pradinį ,Dievo atvaizdą‘ savyje (Per 1, 26. 27).Taip mūsų amžinasis gyvenimas Dievo karalystėje gali būti užtikrintas. Bet tam mes turime bendradarbiauti su Dievo malone. Šentoji Dvasia per šv. Paulių mums primena: „Kaipgi drįsti niekinti jo gerumo, pakantumo ir kantrumo lobius?! Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atsiversti? (Rom 2, 4).
Malda: Prayer: Gailestingumo ir užuojautos Dieve, mes ateiname pas tave siekdami atleidimo už savo nusižengimus. Atsiųsk ant mūsų savo Šventąją Dvasią ir leisk mums suvokti viską kas nėra iš tvavo karalystės. Mes sudedame savo gyvenimus į tavo rankas ir visame kame ieškome tavosios valios. Tegul ši gavėnia visškai perkeičia mūsų gyvenimus. Šventoji Dvasia, paliesk mūsų širdis ir uždek jas meile tau.
Mary Pereira
