2019 – ųjų Sekminės

Mums visiems reikia atgimimo Sekminių patirtyje kiekvieną dieną mūsų gyvenimuose. Šv. Paulius savo antrajame laiške Timotiejui sako: „Primenu reikalą atgaivinti Dievo malonės dovaną, suteiktą mano rankų uždėjimu“ (2 Tim 1, 6). Šventoji Dvasia yra Dievo dovana, kurios Jėzus atėjo mums duoti. Pirmoji Jėzaus misija buvo atleisti mums mūsų nuodėmes. Angelas apsireiškė šv. Juozapui sapne ir pašalino jo abejonę dėl Mergelės Marijos pastojimo tardamas: „nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 20b -21). Taigi pirminė misija, kuriai Dievas Tėvas siuntė Jėzų, buvo išgelbėti žmones iš nuodėmės pančių. Jis atėjo ne tik tam, bet taip pat išmokyti mus gyventi, kaip Dievo Vaikai. Bet tai neįmanoma be Šv. Dvasios pagalbos. „Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios , yra dvasia“ (Jn 3, 6). Todėl Jėzus pasakė Nikodemui: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 5). Bet Dievas visas yra šventas ir Jo Dvasia negali į mus įeiti, jei mes nebūsime pašventinti. Taigi Jėzus turėjo įvykdyti savo pirmąją misiją žmonijos nuskaistinimą per savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Dievas „išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę; jame mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą“ (Kol 1, 13).

Jonas Krikštytojas mums pasako apie antrąją Jėzaus misiją. Jis pristatė Jėzų sakydamas: „Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Mt 3, 11; Mk 1, 8; Lk 3, 16; Jn 1, 33). Jėzus pažadėjo Šv. Dvasios dovaną savo mokiniams, kurie trokš Šv. Dvasios ir kurie Ja tikės (Jn 7, 37-39). Bet tada Šv. Dvasia padarė tiesą aiškią evangelistams: „Mat Šv. Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas“ (Jn 7, 39 b). Paskutinėje savo kalboje mokiniams Jėzus pasakė: „Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu“ (Jn 16,7). Po Jo mirties ir prisikėlimo, Jėzus dar kartą padarė tiesą aiškią: „po kelių dienų jūs būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“ (Apd 1, 5).

Po prisikėlimo Jėzus apsireiškė mokiniams užsirakinusiems kambaryje dėl žydų baimės. Jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20, 22). Nors jėzus ir davė jiems Šventąją Dvasią jų gyvenimai nepasikeitė. Jie vis dar gyveno baimėje ir abejonėje, ir jie norėjo grįžti prie savo ankstesnio amato. (Jn 21, 3; Lk 24, 13-24). Šventoji Dvasia buvo juose, bet mieganti. Jie nebuvo vedami aktyvuoti Šventąją Dvasią juose, būti vedamiems Šventosios Dvasios, nei jie žinojo kaip gyventi Šventosios Dvasios bendrystėje. Daugelis iš mūsų po krikšto taip pat gyvename tokius gyvenimus, neturėdami gyvos, kasdienės bendrystės su Šventąja Dvasia, todėl gyvename „sušaldytą“ krikščionišką gyveimą. Dėl Dievo Žodžio pažinimo trūkumo (Mk 12, 24), turime daugybę klaidingų suvokimų apie Šventosios Dvasios reikalingumą ir veikimą mūsų gyvenimuose.

Prieš įžengdamas į dangų Jėzus pasakė savo mokiniams: „Ir štai aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs mano Tėvas. Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių“ (Lk 24, 49). Jėzus žinojo, kad jiems neįmanoma gyventi tuo ką Jis skelbė trejus metus be Šventosios Dvasios pagalbos. Per pranašą Ezechielį Dievas taip pat išpranašavo šią tiesą. „Nuplausiu jus tyru vandeniu, bus nuvalyti visi jūsų nešvarumai, visi jūsų stabai bus pašalinti. Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia… Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte“ (Ez 36, 25-27). Su giliu Šventosios Dvasios troškuliu mokiniai nuoširdžiai meldė Jėgos iš aukštybių. Ir Apd 1, 8 pažadas išsipildė juose. Jie tapo galingais liudytojais Jeruzalėje, Judėjoje, Samarijoje ir iki žemės pakraščių. Raštų tiesa ta, kad nepakanka, kad mes gauname Šventąją Dvasią Krikšto sakramente ir mes tampame‚ Šventoios Dvasios šventove‘ (1 Kor 3, 16). Mes turime padaryti Dievo galią aktyvią mumyse bendradarbiaudami su Šventąja Dvasia, gyvendami bendrystėje su Ja, dažnai melsdamiesi mumyse dvelkiančioje Dieviškajai Viešniai, kad įžiebtų mumyse savo ugnį ir prašyti jos visada gyventi Dvasia, vaikščioti Dvasioje ir būti vedamiems Dvasios (Gal 5, 16. 25).

Besiruošdami didžiai Sekminių šventei būkime įsitikinę, kad Šventosios Dvasios patepimo dovana yra visiems (Jl 2, 28); visiems, kurie jos trokšta, ir kurie tiki Jėzumi (Jn 7, 37-39), kurie prašo Dvasios (Lk 11, 13), kurie paklūsta Dievo įsakymams (Jn 14, 15 – 16; Apd 5, 32), ir kurie atgailauja ir yra pasirengę keisti savo gyvenimus (Apd 2, 37 – 39; 3, 19 – 20). Ankstyvojoje Bažnyčioje tie, kurie atėjo į tikėjimą buvo paprasti žmonės, kurie išpildė savo gyvenimo reikalavimus, ir Viešpaties Dvasia vadovavo jų gyvenimams ir jie gyveno pergalingus krikščioniškus gyvenimus net ir persekiojimų akivaizdoje (Apd 6, 8; 7, 54 – 60 – tik vienas pavyzdys). Neignoruokime, neapleiskime ir neapeikime Dangiškosios Viešnios savyje. Tai Ji mus išmokys melstis (Rom 8, 26), pripildys mus Tėvo meile (Rom 5, 5), kuri atves mus į vaikišką bendrystę su Dievu Tėvu (Rom 8, 14 – 16), kuri atves mus į gilesnę bendrystę su Jėzumi ir padės mums paaukoti savo gyvenimus Jam (1 Kor 12, 3), kuri padarys Dievo Žodį gyvą mūsų gyvenimuose, kuri leis mums suvokti mūsų nuodėmes (Jn 16, 8), kuri padarys mūsų gyvenimus vaisingus (Gal 5, 22 – 23), kuri įgalins mus savo dovanomis ir charizmomis, kad padarytų mus efektyviais įrankiais Dievo Karalystėje (1 Kor 12, 4 – 11), kuri padės mums su Viešpaties džiaugsmu priimti kentėjimus (1 Tes 1, 6; Fil 4, 4). Trumpai tariant, tik tada, kai gyvensime gyvenimą Šventojoje Dvasioje, neliūdindami Jos (Ef 4, 30) savo nuodėmėmis, negesindami Šventosios Dvasios ugnies (1 Tes 5, 19) per mūsų užsispyrimą ir kietasprandiškumą (Apd 7, 51), Šventoji Dvasia gali įžiebti mūsų gyvenimus jėga; įžiebti mūsų gyvenimus Viešpaties meile, džiaugsmu ir ramybe ir padėti mums būti tikrais Dievo Karalystės katalizatoriais skleidžiančiais Kristaus kvapą aplinkiniams (2 Kor 2, 15). Tik Šventoji Dvasia gali pakeisti mūsų drungnumą liudijant Krikščionišką gyvenimą į efektyvius‚ gyvuosius akmenis , statydinančius Dievo karalystę‘ (plg. 1 Pt 2, 5).

Kai pranašas Samuelis patepė Saulių būti karaliumi Izraelio žmonėms, jis pasakė: „Tuomet tave pagaus Viešpaties dvasia, tu būsi kartu su jais dvasios pakilime ir tapsi kitokiu žmogumi“ (1 Sam 10, 6). Tikrai trokškime pakeisti mūsų gyvenimus iš tokių, kurie yra į tokius, kurie turėtų būti, ko Dievas nori ir tikisi iš mūsų. Taip, tam, kad išpildytume Dievo svajonę mums, Jis davė mums Savo Dvasią, Kristaus Dvasią, kuri padės mums gyventi kaip Kristus. Bendradarbiaukime su Šventąja Dvasia ir pasiduokime Jos veikimui mūsų gyvenime, kad taptume perkeistais žmonėmis ir būtume įgalinti gyventi Jo Žodžiu mūsų piligriminėje kelionėje šioje žemėje.

Linkime visiems skaitytojams ypatingo patepimo ir įgalinimo ateinančioje Sekminių šventėje.

1. James Mariakumar SVD

Mary Pereira