Mūsu gyvenime šioje piligrimų žemėje mums yra padovanota dar viena Gavėnia. Tai yra Viešpaties duotas laikas ištaisyti savo praeities nuodėmingus kelius  savo gyvenime gilesne malda, pasninku , atgaila ir aukomis. Kontroliuodami savo kūno aistras, mes galime išlaisvinti kūną gilesnei maldai. Susilaikydami nuo maisto maes galime atidėti maistą ar pinigus, kad atiduotume juos vargstantiems ir tiems kam to reikia. Bažnyčia neverčia mūsų atlikti šių dvasinių pratybų, bet tai yra skirta tam, kad atnaujintų mūsų santykį su Dievu ir savo artimu. Tai savęs atsižadėjimo ir atsinaujinimo metas. Mes galime susilaikyti ne tik nuo meisto, bet taip pat ir nuo televizijos serialų, tuščių kalbų ir apkalbų, kitų teisimo, melo, atsidavimo geidulingoms aistroms… Mūsų pasninkas parodo mūsų apsisprendimą „mirties darbų , kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui (plg. Žyd 9, 14).

Senajame ir Naujajame Testamentuose matome pasninko ir maldos pavyzdžių, kai žmonė suvokia savo nuodėmes prieš Dievą arba kai jiems reikia vedimo ir jėgos iš Dievo. 40 pasninko ir maldos dienų primena mums 40 potvynio dienų Nojaus laiku (Per 17), 40 Izraelitų klajonių dykumoje metų pakeliui į Pažadėtąją žemę (Iš), 40 Mozės dienų praleistų ant kalno su Dievu (Iš 34, 28), karaliaus Dovydo 40 metų karaliavimas, 40 pranašo Elijo dienų kelionėje pakeliui į Horebo kalną (1Kar 19), 40 Ninevės žmonių atgailos ir pasninko dienų (Jon 3, 4 – 10), ir Jėzaus 40 maldos ir pasnnko dienų dykumoje (Mt4, 1 – 10). Tik tada mums tai bus naudinga, jei kiekvieną dieną skirsime truputėlį laiko apmąstant skaityti Šventąjį raštą, kad suvoktume šių įvykiš svarbą.

Dievas atleidžia mums mūsų nežinojimą, „bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur God reikia atsiversti“ (Apd 17, 30). „Tiems, kurie daro atgailą, jis leidžia grįžti ir drąsina tuos, kurie yra netekę vilties“ (Sir 17, 24). Rytų Katalikų bažnyčiose, mišių liturgija baigiasi šiais žodžiais: „Mes nežinome ar vėl susirinksime į Mišių šventimą“. Taip, mūsų gyvenimas yra trapus ir neapibrėžtas. Bet kurią akimirką mus gali partrenkti automobilis, būti paralyžiuoti ar ištikti širdies smūgis…; ir taip atsiveria durys prieš mums atsisveikinant su šiuo žemiškuosju gyvenimu. Nepamirškime tiesos, kad gyvename laikų pabaigoje; kaip ‚apreiškimo metu‘Motina Marija apreiškė Fatimos regėtojai, seseriai Liucijai. Dievas dėl savo gerumo, mums suteikia dar vieną kartą malonės metą, kad pataisytume žalą ir skausmą savo gyvenimuose ir atkurtume savo pradinį ,Dievo atvaizdą‘ savyje (Per 1, 26. 27).Taip mūsų amžinasis gyvenimas Dievo karalystėje gali būti užtikrintas. Bet tam mes turime bendradarbiauti su Dievo malone. Šentoji Dvasia per šv. Paulių mums primena: „Kaipgi drįsti niekinti jo gerumo, pakantumo ir kantrumo lobius?! Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atsiversti? (Rom 2, 4).

Malda: Prayer: Gailestingumo ir užuojautos Dieve, mes ateiname pas tave siekdami atleidimo už savo nusižengimus. Atsiųsk ant mūsų savo Šventąją Dvasią ir leisk mums suvokti viską kas nėra iš tvavo karalystės. Mes sudedame savo gyvenimus į tavo rankas ir visame kame ieškome tavosios valios. Tegul ši gavėnia visškai perkeičia mūsų gyvenimus. Šventoji Dvasia, paliesk mūsų širdis ir uždek jas meile tau.

Mary Pereira

Atėjo patikrinimo diena. Kadangi anuomet dirbau kolegijoje administratore , į ofisą įėjau truputį įsitempusi, nors vusus failus jau buvau paruošusi patikrinimui. Savo stačiuje laikiau dėžutę su ‚Gyvenimo duona‘ (Dievo žodis), iš kurios kasdien ištraukdavau žinutę prieš pradėdama savo darbą. Tą dieną, kai stvėriau dėžutę, ištraukiau Izaijo 41,10: „Nebijok, nes aš su tavimi esu, nebūgštauk, nes aš esu tavo Dievas! Tave stiprinsiu, – padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine“. Perskaičiusi šią žinutę apsiraminau ir nebejaučiau savyje baimės bei nerimo. Auditoriai atvyko po dešimtos ir kaip įprastai patikrinimą pradėjo nuo buhalterijos failų. Turėjau ankstesnę patirtį su auditoriais pateikiant nereika;ingus užklausimus ir randant priekabių kaip vedamos bylos ar panašiais dalykais. Bet tą dieną tokių užklausimų nebuvo ir aš dėkojau Viešpačiui, kad ištesėjo savo pažadą.

Po pietų pertraukos , prieš pradėdama darbą  aš taip pat atidarydavau dėžutę ‚Gyvenimo duona‘.  Mano nuostabai aš vėl ištraukiau eilutę iš tos pačios knygos, bet kitą eilutę, Izaijo 41,13: „Nes aš Viešpats, tavo Dievas, laikau tavo dešinę. Aš Tas, kuris tau sako: ‚Nebijok, aš tau padėsiu! ‘“. Aš tikėjau, kad viskas vyks sklandžiai. Vakare mano vedamų bylų patikrinimas buvo baigtas ir nesulaukiau iš auditorių komandos nė vieno neigiamo komentaro. Pakylėjau savo širdį su padėka Dievui po darbo eidama namo.

Tą vakarą buvo kassavaitinis maldos susirinkimas su bendrabučio studentais. Šia patirtimi pasidalijau su studentais, ir taip Dievas man suteikė galimybę sustiprinti jų tikėjimą Dievo žodžiu. Taip, kiekvienas Biblijos pažadas yra skirtas mums ir mes turime juos pasiimti. Į charizmatiną atsinaujinimą aš atėjau dalyvaudama , ispanų kunigo t. Marcellino Iragui  vedamose rekolekcijose. Vienoje iš savo knygų jis rašė:

„Yra trys žingsniai:

1. Dievas pažada;
   2.  Žm0gus atsiliepia;
   3.  Dievas ištesi savo pažadus.

Dažniausiai mes praleidžiame antrąjį žingsnį ir todėl Dievas negali ištesėto savo pažado.“

Ar taip yra mūsų gyvenime? Mes atsiliepiame į Dievo pažadą, kai tikime tuo, ką Jis sako ir pasiimame tą pažadą. Tada mes patirsime Dievo ištikimybę ir galime patirti jaudulį, kai Dievo žodis tampa kūnu mūsų gyvenimuose. Nenuostabu, kad įkvėktas Ųventosios Dvasios pranašas Jeremijas pasakė: „Kai tavieji žodžiai buvo man duoti, juosius ryte prarijau, – tavasis žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę“ (Jer 15,16). Kartu su psalmistu mes galime sakyti: „Tavo žodžiai, Viešpatie, saldesni už medų“ (Ps 119,103b).

Mary Pereira