Mes visi žinome, kad buvome Jubiliejiniuose Gailestingumo metuose, kurie prasidėjo 2015 – ųjų gruodžio 8 – ąją Nekalto Prasidėjimo šventėje ir baigiasi 2016 – ųjų lapkričio 20 – ąją, Kristaus Karaliaus šventėje. Mes esame privilegijuoti gyventi šiuo malonės laiku jubiliejiniuose Gailestingumo metuose, per kuriuos netgi galime pelnyti visuotinius atlaidus (visiškas laikinos bausmės už nuodėmę atleidimas), jeigu mes sakramentiškai išpažįstame savo nuodėmes ir dedame visas pastangas gyventi malonėje (Bažnyčioje mokymas ir praktika yra glaudžiai susiję su Atgailos sakramento pasekmėmis), priimti Jėzų Šventojoje Komunijoje ir meldžiantis popiežiaus intencija. Popiežius mums primena, kad klausykla nėra vieta, kur padedame savo nuodėmes. Bet taip pat ir Dievo gailestingumo vieta. Katalikų Bažnyčios katekizmas 1465 paragrafe moko, kad „kunigas yra gailestingosios Dievo meilės nusidėjėliams ženklas“.

Paskelbdamas šiuos Jubiliejinius metus popiežius Pranciškus norėjo, kad mes labiau įsitikintume nuostabiu Dievo Gailestingumu, ir patirtume tą gailestingą meilę savo kasdieniame gyvenime ir tuo pat metu rodytume gailestingumą aplinkiniams.

Yra žmonių, kurie galvoją įvykdę daugybę sunkių nuodėmių ir jiems nėra išeities. Jeigu mes taip galvojame, tai yra todėl, kad turime klaidingą Dievo, mūsų Tėvo įvaizdį, kurį izraelitams pateikė Mozė, „Viešpats yra gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34,6). Jėzus matomas nematomo Tėvo veidas (Kol 1,15), atspindi šį Gailestingąjį Tėvą savo gyvenimu ir mokymais. Pasikliaukime Viešpaties gailestingumu ir veskime žmones Jo apkabinti.. Šv. Jonas Auksaburnis yra pasakęs: „Vietoj to, kad verktumėte už savo nuodėmes, galvokite apie Dievo gailestingumą“.

Šv. Faustina yra žinoma kaip gailestingumo apaštalė. Kartą šėtonas jau pasakė: „Tu man darau daugiau žalos, nei 1000 sielų drauge puolančių mane. Kai tu kalbi apie Dievo gailestingumą nuodėmingoms sieloms, kurios turi ateiti pas mane, aš jas prarandu. Kai tu įmerki jas į Dievo gailestingumo vandenyną, jos pasiekia dangų.“

Kartą viena Šv. Arso klebono Mary Vianėjaus parapiejietė atėjo pas jį ir džiaugsmingai tarė: „Šiandien mano vyras nukrito nuo tilto, prasiskėlė galvą ir mirė. JO kūnas ir siela eis į pragarą.“ Tada Arso klebonas paklausė jos: „Kodėl taip sakai?“ Moteris atsakė: „Mano vyras buvo labai žiaurus žmogus. Kiekvieną vakarą jis grįždavo visiškai girtas ir labai mane mušdavo. Šįvakar jis grįžo po išgertuvių ir nukrito nuo aukšto tilto.“ Klebonas jos paklausė: „Kaip aukštai tiltas iškilęs iš vandens?“ Ji atsakė: „Oi, jis buvo labai aukštas. Jo galva atsitrenkė į akmenį ir jis iškart mirė.“ Giliai susimąstęs Arso klebonas švelniai jai tarė: „Kol jis krito iš tokio aukščio, jeigu jis šaukėsi Viešpaties, kai nueisi į dangų po mirties, tavo vyras gali pasitikti tave apsirengęs baltais rūbais!“

Tai yra nuostabus Viešpaties gailestingumas. Prisimindamas, ką Dievas kalbėjo per pranašą Joelį, Petras skelbė savo pirmojoje kalboje per sekmines: „Kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo bus išgelbėtas“ (Apd 2,21). Pasistenkime atgręžti kiek įmanoma daugiau  žmonių prie šio Gailestingo Gelbėtojo, „kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti“ (1Tim 2,4). „Nes buvo užmuštas ir nupirko Dievui savo krauju žmones iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių“ (Apr 5,9). Šv. Jonas apreiškime matė dangiškąją sceną: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešas sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose“ (Apr 5,9).

Gailestingumo durys yra mums atviros per vis1 gyvenimą. Šv. Faustinai Viešpats sakė: „Tie, kurie nepraeis pro gailestingumo duris, turės praeiti pro teismo duris“. Ir toliau vykdykime sąlygas, kurias nurodė popiežius, kad gautume atlaidus jubiliejiniais metais, netgi po jų uždarymo. Su Dievo malone ir Šv. Dvasios galia, pabandykime gyventi malonės stovyje, atskyrę save nuo nuodėmės, su tikra atgaila dažnindami išpažintį ir vertai priimdami Jėzų Švenčiausiame sakramente ir melsdamiesi popiežiaus intencijomis. Pasistenkime gelbėti sielas, kitų sielos, kurios giliai skęsta nuodėmės is sumaišties tamsoje, taip pat ir sielas skaistykloje (KBK 1471) savo teisias gyvenimais ir atgaila. Eikime „į kelius ir patvorius ir varu atvarykime, kad Šeimininko namai būtų pilni“ (Lk14,23).

Mary Pereira