ASH WEDNESDAY – SEASON OF LENT

image_pdfimage_print

Mes įžengiame į dar vieną Gavėnios laikotarpį. Pelenų trečiadienis yra gavėnios pradžia. Jis kviečia mus į drastišką atgailą ir atsivertimą. Tai yra metas savęs ištyrimui ir atgailai ruošiantis Velykoms. Įprastai daugelis krikščionių rimtai pradeda gavėnios laikotarpį, patvirtindami tai pelenais pasibarstydami galvas, dalyvaudami Šventosiose Mišiose; pasninko laikymasis, susilaikymas nuo mėsos su atgailaujančia dvasia už savo nuodėmes ir nusižengimus .

Pasninkas ir susilaikymas, kurie ugdo susivaldymą ir savęs atsižadėjimą yra geri dvasiniai pratimai atsiteisti už mūsų nuodėmes ir mūsų dvasiniam atsinaujinimui; tai didina mūsų visišką priklausomybę nuo Dievo meilės ir gailestingumo. Kaip popiežius Leonas I pabrėžė penktame amžiuje: „pasninko tikslas yra puoselėti tyrą, šventą ir dvasinį aktyvumą. Tai yra susivienijimo veiksmas, kuris sujungia mus su Kristumi ir savęs dovanojimo veiksmas sekant Jo visišku savęs paaukojimu.“

 

Pirmasis aiškus pelenų trečiadienio paminėjimas yra apie 960 – uosius. Jis vadinamas Pelenų trečiadieniu, dėl labai reikšmingo Apeigų paženklinant mūsų kaktas pelenais. Naudojami pelenai dažniausiai yra gaunami iš pernykščių metų verbų. Ši tradicija prasidėjo 12 – ame amžiuje. Ženklinimas kaktos kryžiumi buvo dvasinio ženklo ar anspaudo imitavimas, kuris žymi Krikštą, reiškiantį išlaisvinimą iš nuodėmės ir velnio vergijos ir tapimą teisumo tarnu Kristuje. (Plg. Rom 6, 3). Liturgijoje po Liturginės maldos Prieš panaudojant pelenus , jie yra pašventinami apšlakstant švęstu vandeniu.

Ką reiškia kaktos paženklinimas pelenais? Po pirmųjų tėvų – Adomo ir Ievos -nuopuolio Dievas tarė Adomui: „savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pr 3,19).  Tai yra priminimas apie mūsų gyvenimo trapumą, atpažinimas, kad mūsų gyvenimas čia nėra ilgalaikis, kadangi mes visi esame pakeliui į amžinąją buveinę danguje (Fil 3,20). Tai žinant, šioje gyvenimo kelionėje mes turime vertai gyventi, kad pasiektume amžinąjį tikslą, nes „į Dievo karalystę niekada nepateks, kas netyra“ (Apr 21,27).

Pažvelkime į keletą biblinių nuorodų, kurios nurodo pelenų naudojimą, kaip nusidėjėlio priemonę išreiškiančią širdgėlą dėl nuodėmių.

Juditos knygoje aprašyti atvejai, kur pelenai buvo beriami ant jų galvų, kaip jų atgailos ženklas, maldaujant Viešpaties gailestingumo: „Visi izraeliečiai, – Jeruzalėje gyvenantys vyrai, moterys ir vaikai, – gulėjo kniūbsčia prieš Šventyklą, pelenų pribertomis galvomis, rodydami Viešpačiui savo ašutinę“ (Jdt 4, 11-15; 9, 1).

Judo vadovavimo metu, izraelitai ruošėsi mūšiui prieš karalių Antiochą tam, kad atkurtų Judėją iš griuvėsių ir kad kovotų dėl Šventyklos. Jie susirinko melstis kartu ir melsti Dievą gailestingumo ir užuojautos. „Tą dieną jie pasninkavo ir vilkėjo ašutinę, pasibarstę galvas pelenais ir persiplėšę savo drabužius“ (1 Mak 3, 47; 4, 39).

Per pranašą Jeremiją Dievas kalbėjo savo tautai: „Ai, mano tautos dukra, vilkis ašutinę, voliokis pelenuose, gedėk kaip vienatinio sūnaus, liek gailias ašaras“ (Jer 6, 26). Kai Danielius maldavo Viešpaties gailestingumo Dievo tautos vardu, jis atsigręžė veidu į Dievą ieškoti atsakymo, melstis ir maldauti pasninku, ašutine ir pelenais“ (Dan 9, 3).

Nors pradžioje pranašas Jona maištavo prieš Dievo planą, vėliau pakluso Dievo įsakymui ir skelbė Ninevės mieste, ragindamas žmones atgailauti, kad šie išvengtų teisingos Dievo bausmės už jų nuodėmingą gyvenimą. „Ninevės žmonės patikėjo Dievu, paskelbė pasninką ir visi, dideli ir maži, apsivilko ašutine. Kai žinia pasiekė Ninevės karalių, jis pakilo nuo savo sosto, nusivilko drabužius, apsidengė ašutine ir sėdosi į pelenus“ (Jon 3, 5-6).

Taip pat matome Jėzų kalbant apie ašutinės ir pelenų naudojimą kaip atgailos ženklus: „Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ar Sidone būtų įvykę tokių stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atsivertę ir atgailavę su ašutine bei pelenuose“ (Mt 11, 21; Lk 10, 13).

Pačią pirmąją gavėnios dieną, Bažnyčia per Liturgiją ragina tikinčiuosius atsisakyti nuodėmės, atgailauti ir atsiteisti. Kvietimas atsiversti, nusigręžti nuo nuodėmės ir atsigręžti į Jėzų aidi Pelenų trečiadienio liturgijoje.

Pirmajame skaitinyje pranašas Joelis skelbia asmeninį ir bendruomeninį atsivertimą. „Tedreba visi krašto gyventojai, nes Viešpaties diena ateina, ji jau arti. Diena tamsos ir niūrumo…“ (Jl 2, 2). Vietoj to, kad būtume panikos ištikti, girdėdami ir skaitydami apie paskutiniąsias dienas, atsiliepkime į kvietimą atgailauti ir keisti savo kelius. Motina Bažnyčia kviečia savo tikinčiuosius metai iš metų „grįžti pas Viešpatį pasninkaujant, raudojant ir apgailestaujant“ .Ji taip pat mums primena, kad mūsų Dievas yra „maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasiruošęs atleisti, o ne bausti.“ Gailestinga Viešpats siūlo mums šį šventą Gavėnios laikotarpį sugrįžti pas jį „persiplėšus sau širdis, o ne drabužius“ (Jl 2, 13).

Antrajame skaitinyje šv. Paulius mus prašo „susitaikyti su Dievu. „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena“ (2 Kor 6, 2). Kaip prieš kelis metus popiežius Benediktas XVI kalbėjo tikintiesiems per Pelenų trečiadienio liturgiją: „40 dienų ruošiantis Velykoms yra palankus malonės metas“. Griežtas kreipimasis, beriant pelenus liturgijoje išreikšta dviem formulėmis: „Nusigręžkite nuo nuodėmės ir tikėkite evangelija“; „atsimink žmogau, jog dulkė esi ir į dulkę sugrįši“. Atgailauti ir atsiversti reiškia pakeisti kryptį gyvenimo kelionėje. Atsivertimas reiškia plaukimas prieš srovę, kur „srovė“ yra paviršutiniškas gyvenimo būdas, nepastovus ir klaidingas, kuris dažnai padaro mus piktojo vergais, ar bet kuriuo atveju moralinio vidutiniškumo kaliniais. Su atsivertimu iš kitos pusės mes ieškome aukštų krikščioniško gyvenimo standartų, mes patikime save gyvai ir asmeninei Evangelijai, kuri yra Jėzus Kritus. Jis yra mūsų galutinis tikslas ir gili atsivertimo reikšmė. Jis yra kelias, kuriuo esame kviečiami eiti per savo gyvenimą…“

Evangelija mums meta iššūkį išeiti iš mūsų savanaudiškumo ir egoistiško gyvenimo ir tiesti ranką skurstantiems ir nelaimingiesiems. Visa, kuo mes mėgaujamės gyvenime yra Dievo dovana. Kaip sako šv. Paulius: „Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs?“ (1Kor 4, 7). Per pranašą Izaiją Dievas kalbėjo: nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius… Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ar benamį, aprengti, ką pamačius nuogą …Tada tarsi aušra užtekės tavo šviesa, tavoji žaizda bus greitai užgydyta… paduodi alkstančiam duonos, palengvini varguolio gyvenimą, tada tavoji šviesa užtekės tamsoje…“ (Iz 58, 6…).

Gavėnia yra ypatingas malonės, atsivertimo ir dvasinio augimo metas. Svarbu gavėnią pradėti Pelenų trečiadieniu. Apeigų metu barstant pelenus ant galvos, mes pripažįstame, jog esame nusidėjėliai, kuriems reikalingas atgailavimas ir atsinaujinimas. Kaip pranašas Jona, kuris priešinosi Dievo kvietimui ir ėjo savo keliu, mes taip pat dažnai maištaujame prieš Dievo planą.. Mylintis Dievas teikia mums galimybę suvokti savo klaidas. Bet mes turime atsiliepti į Dievo kvietimą atsiversti.

1979 m. savo Gavėnios žinioje šv. Jonas Paulius II kalbėjo: „Atgaila nėra vien tik pastanga, svoris, bet taip pat ir džiaugsmas. Kartais tai būna didis žmogiškos dvasios džiaugsmas, malonumas, kurio negali suteikti kiti šaltiniai. Šiuolaikinis žmogus atrodo iš dalies praradęs šio džiaugsmo skonį. Jis taip pat yra praradęs tą gilų suvokimą dvasinių pastangų, kurios padaro įmanoma atrasti save visiškoje tiesoje savo vidinėje būtyje. Mūsų civilizacija, ypač Vakarų, artimai susijungusi su mokslo ir technologijų vystymu, pagauna miglotą suvokimą apie intelektualines ir fizines pastangas. Bet ji yra praradusi dvasios pastangų suvokimą, vaisius, iš kurių matomas vidinis aš. Visas gavėnios laikotarpis, kadangi tai yra pasiruošimas Velykoms, yra sistematinis kvietimas į šį džiaugsmą, kuris ateina iš savęs atradimo iš naujo pastangų. Tegul niekas nebijo imtis šių pastangų“.

Taip pat Dievas kalba apie ‚džiaugsmingą pasninką pranašui Zacharijui. „Kelių mėnesių pasninkas pavirs džiaugsmu bei linksmybe ir malonia švente Judo namams. Branginkite tiesą ir taiką!“( Zch 8, 19).

Vienam iš Cherubimų Viešpats sako: „Pereik per miestą, per Jeruzalę, pažymėk ženklu ‚Tas kaktas tų, kurie dūsauja ir dejuoja dėl dėl visų bjauriųjų nusikaltimų, jame daromų“ (Ez 9, 4).

Kiekvienas amžius turi savo bjaurasčių. Kontraceptikų vartojimas, abortų padaugėjimas, homoseksualumo legalizavimas ir gėjų santuokos, laisvas seksas (gyvenant kartu nesusituokus), skyrybos, tikėjimo praradimas ir satanizmas, ir visi skandalai Bažnyčioje yra keletas iš moderniųjų laikų bjaurasčių. Įžengdami į šį iškilmingą gavėnios laikotarpį, suvokime „dūsavimo ir dejavimo“ poreikį dėl šių dalykų. Pasinaudokime Dievo suteikta galimybe maldauti Viešpaties gailestingumo sau ir visai žmonijai.

Melskimės į Šventąją Dvasią, kad Ji atvertų mūsų ausis ir širdis Dievo žodžiui. Kaip nineviečiai atsiliepkime tikra atgaila, iš savo klaidingų kelių ir nusistatymu atsiversti ir sekti Dievo keliais. Štai toks yra Pelenų trečiadienio reikšmigumas.

Fr. JMK, Mary Pereira

Įrašas paskelbtas temoje Miscellaneous. Išsisaugokite pastovią nuorodą.