Stop Atrocity, Raise Humanity

„Sustabdykite žiaurumus, skatinkite žmogiškumą“. Toks plakatas ant sienos šįryt patraukė mano dėmesį pakeliui į Bažnyčią. Žiaurumas pažymi nepaprastai blogą arba žiaurų veiksmą įtraukiant fizinę prievartą ar sužeidimą (trumpas Oksfordo Žodynas). Diena iš dienos mes matome, kad visame pasaulyje žiaurumas auga. Tai prieštarauja Dievo planui mums. Mūsų mylinčio Dievo plane, daryti gera, turėtų būti mūsų gyvenimo stilius. „Mes esame Jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ (Ef 2,10). Dievas nori, kad mes būtume draugystėje su Juo ir mylinčiame santykyje vienas su kitu. Nuo pat mūsų pirmųjų tėvų nepaklusnumo, blogis pasaulyje auga. Šis augantis blogis pasaulyje liūdina mūsų Kūrėjo Dievo širdį, kuris yra mus mylintis Tėvas. „Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į piktą. Ir Viešpats gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį“ (Pr 6,5-6)

Kai pirminis Dievo planas suardytas, Dievas iš Savo meilės ir gailestingumo pažadėjo atsiųsti Išganytoją atpirkti žmoniją iš jos nedorumo. Jis atsiuntė savo Sūnų Jėzų Kristų, kaip Įsikūnijusį Žodį. „Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1,14), kad padarytų mus dieviškais. Kai žmogus nemokantis plaukti įkrentą į vandenyną, jis negali pats savęs išsigelbėti. Dievas žinojo, kad mes patys negalime savęs išsigelbėti iš mūsų nedorumo. Jei tai būtų buvusi ekonominė gerovė, kuri būtų atpirkusi žmoniją, tai Dievas būtų atsiuntęs ekonomistą; jei tai būtų geras valdymas, kuris suteiktų žmonijai sėkmę ir gerovę, tai Dievas būtų atsiuntęs politiką. Ne, Dievas savo Išmintimi žinojo, kad žmonijai reikia laisvės ir išgelbėjimas iš nuodėmės ir nedorumo pančių, todėl Jis atsiuntė Savo Sūnų kaip visos žmonijos Išganytoją.

Praeitą mėnesį perskaičiau reklamą priešais prekybos centrą „Štai jums visiems geroji naujiena. 30% nuolaida visoms elektronikos priemonėms. Šis pasiūlymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d.“ Tai privertė mane apmąstyti angelų paskelbtą gerąją naujieną Jėzaus Kristaus gimimo metu. Angelas tarė piemenims: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10-11), Ši geroji naujiena yra visoms tautoms, visiems laikams. Kai Jėzus buvo atneštas į šventyklą aukojimui, Simeonas paėmė jį į savo rankas ir šlovino Dievą, sakydamas: „Mano akys išvydo tavo išgelbėjimą , kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“ (Lk 2,28-32).

Jėzus atėjo parodyti mums Dievo Tėvo meilės, išmokyti mus gėrio kelių, duoti mums apstaus gyvenimo, kad per savo mirtį ant Kryžiaus išgelbėtų pasaulį nuo nedorumo. „Tu atpirkai Dievui savo krauju žmones iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių“ (Apr 5,9). Jėzus neatėjo tam, kad įkurtų religiją ar sektą. Jis atėjo, kad sutaikinti nuodėmingą ir nedorą žmoniją su Dievu Tėvu. Žmogiškas nedorumas – mintyse, žodžiuose ir poelgiuose – be ramybės, vien tik sužlugdys mus. Paskelbdamas gerąją naujieną paprastiems piemenims angelas šlovino Dievą giedodamas: „Garbė Dievui aukštybėse, ramybė žemėje geros valios žmonėms“ (Lk 2,14).

Šiame amžiuje, kai daugelio žmonių gyvenimuose stokojama ramybės, ši angelo žinia turėtų priversti mus susimąstyti, kodėl mes atimame iš savęs šią Dievo dovaną. Ar taip yra todėl, kad mes neturime geros valios mylėti Dievą ir savo artimą? Savo gyvenimais mes teikiame šlovę Dievui, kai sugebame atleisti, pakęsti, pateisinti kitų klaidas ir būti geraširdžiais. Dievas palaimins mus savo ramybe, kai mes būsime pasirengę dalintis savo laiku, talentais ir turtais su nepasiturinčiais. Tik tada kai turėsime šią gerą valią, mes galėsime atrasti malonę Dievo akivaizdoje. Ir neįkainuojamas atlygis už mūsų gerą valią yra Viešpaties ramybė. Jėzus yra pasakęs: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis, tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi“ (Jn 14,27).

Asmuo patiriantis šią Kristaus ramybės dovaną negali būti brutalus ar smurtaujantis. Jo gyvenimas bus toks permatomas, kad atspindėtų užuojautą, atleidimą ir švelnią jo Mokytojo, Jėzaus Kristaus, meilę. Jei tik žmonija priimtų Jėzų kaip savo Gelbėtoją ir sektų Jo keliais, tai nebeliktų smurto, išnaudojimo ir kitų žiaurumų. Jėzus atėjo išmokyti mus būti tolerantiškais, atleidžiančiais ir už blogą atsimokantiems gerumu – ne tik per Jo mokymą, bet ir per Jo gyvenimą ir mirtį. Ant kryžiaus Jis atleido vagiui ir visiems, kurie šaipėsi, išjuokė, išdavė, išsižadėjo, plakė, vainikavo erškėčiais ir nukryžiavo Jį. Jis meldėsi už juos visus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro.“ Kai kuriose tradicijose, net Romėnų šimtininkas Lionginas, kuris pervėrė Jėzaus širdį buvo išgydytas nuo vienos akies aklumo, kai tik kraujo lašas iš Jėzaus šono užtiško ant jo akių! Taip, Jėzus darė vien tik gera iki pat paskutinės savo žemiškojo gyvenimo akimirkos. Netgi po prisikėlimo, Jis surinko visus sužlugdytus apaštalus kartu ir įgalino juos Šventąja Dvasia tęsti šią misiją. Jame nebuvo nei pykčio nei apmaudo, bet tik meilė ir užuojauta. Netgi dabar, po Jo įžengimo į dangų, sėdint Dievo Tėvo dešinėje, Jis ir toliau daro gera visai žmonijai. Mums tik tereikia atsigręžti į jį, priimti Jį kaip savo Išganytoją; atiduoti savo gyvenimus Jo Karališkai valiai, paklusti tam, ką Jis liepia.

Taip, nepakanka pasakyti, kad mes esame Krikščionys. Kristaus nuostata turėtų būti mūsų. Šv. Paulius sakė laiške Filipiečiams ragina: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2,5). Tiktai tai padės mums sunaikinti visus žiaurumus mūsų gyvenimuose ir atstatyti mumyse kilnią žmonijos prigimtį, kuri buvo pradinis Dievo kūrinijos planas. „Kas tvirtina esąs Jėzuje, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir Jėzus vaikščiojo“ (1Jn 2,6)

Mes jau tris savaites esame Naujuosiuose 2012-uose Metuose. 2011-ųjų pabaigoje mes paminėjome ir šventėme didįjį Jėzaus Kristaus gimimo įvykį. Galbūt mes apmąstėme Kalėdų paslaptį, visiškas Išganytojo gimimo paprastumas prakartėlėje, apsuptas Motinos Marijos ir Juozapo¸ visiškas atvirumas piemenims, kurie klausė angelo gerosios naujienos, perdėta trijų išmintingų karalių viltis, Išminčių, kurie buvo vedami žvaigždės į Betliejų. Kai Išminčiams buvo liepta grįžti kitu keliu po susitikimo su Jėzumi, taip ir mes imkimės naujo posūkio šiais Naujaisiais 2012 Metais. Kaip ragina Šv. Paulius: „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Ef 4,31-32). Tad ‚apsivilkime Viešpačiu Jėzumi Kristumi‘ (Rom 13, 14). Ir vien tik tai sustabdys žiaurumus ir skatins žmogiškumą‘ ir tai iš tiesų padarys mus tikrais žmonėmis!

Mary Pereira